Wednesday, January 30, 2008

techniniai sutrikimai angliakasybos šachtoje

Rašo - australų mokslininkai sukūrė nuotoliniu būdu valdomą spermos čiaupą. Kelių bitų kodavimo čipas ten telpa ? Ar nebus galima greitoj ateity džiaugtis naujomis laužymo formomis. Kas tie wifi access pointai, stebėjimo kameros ar RFiD, remote spermos čiaupas juos visus nuneša! Užsuki ilgensiam laikui - išsilieja į smegenis. Echinokokozė, meningitas ? Ne! Viso labo Ghost in the Shell 0.00001 pre-alpha.

O čia kažką labai primena, kažkoks tarpinis variantas, nesiimsiu objektyviai vertinti, objektyvumą kažkur pamečiau. Gražu, bet Grajauskas daug priimtiniau, šioje knygoje nejutau tos gaivalingos jėgos, kuria pasižymi Grajausko eilėraščiai.

Spraunius vs Spraunius

fuga

mergina laukė laukė
stovėjo aikštelėje ir -
kad šoks į stabtelėjusį
troleibusą

referentė sėdėjo žvelgė
į išpuoselėtus pirštus ir -
kad griebs skambantį
telefoną

vaikinas vardu mirta
su pažangiais apatiniais -
kad žengs ant podiumo ir
padarė tą judesį

tailando boksininkas
laukė ringo kampe ir -
kad žengs į priekį
nuspirti priešininko

seimo pirmininkas sėdėjo
žiūrėjo žiūrėjo ir -
kad duos plaktu į gongą
skelbdamas pertrauką

viešųjų ryšių virtuozas
rinko informaciją ir -
kad paleis dar vieną mitą
masių vartojimui

animacinis slibinas
išlindo iš jūros ir -
kad paskelbs gyventojams
apie išpardavimą

mergina - kad paleis
dar vieną mit seimo
pirmininkas - kad žengs
į priekį padaryti tą judesį
animacinis slibinas - kad
šoks į troleibusą tailando
boksininkas - kad griebs
skambantį telefoną
referentė - kad paskelbs
apie išpardavimą viešųjų
ryšių virtuozas - kad duos
plaktu į gongą vaikinas
vardu mirta - kad žengs
nuspirti priešininko
jėzus kristus - kad
šoks iš altoriaus

Sunday, January 20, 2008

Biologijos pradmenų mokykla

gan klastingai kaupėsi, bergždžiai bandant apgauti save ir gyvenimą, negalėjau nuspėti, net įtarti, kad tai gresia apakimu ar kurtumu, rega nuolat tikrai silpo, aš pamenu, jo vardas keistas ir nesuprantamas, kas tokį galėjo ir sugalvoti, skaičiau apie tai dar vaikas, biologijos pamokoms, ir tada, kai iš mano akių tebuvo likęs tik kruvinas marmuras, nusiminusi ji man liūdnu balsu pasiskundė - O kodėl, o kodėl manęs niekas niekada neišprievartauja!

pirštais švelniai
prie mylimosios
nuogo kūno

metaliniais žirgais
mazutu varomais
Actekų egzotiškos genties
niekada nematytais
prie prišiūkšlinto
mūsų laikų pranašo
žmonėmis varomo

basomis kojomis
prie žemės
tvirtai

azijietiškais plyšiais
prie saulės dieną ir
ilgesingai su skausmu
indiškais pieno migdolais
naktį

metalo detektoriumi
(žaidžiam slėpynių)
prie LDK monetų
negiliai po žeme

kryžių gausybe
prie mirusiųjų ir
gyvųjų savo
nerimastimi

prie savęs
abiem rankom
smarkiai
klaikiai
- ką aš padariau!
- ką aš padariau!

nevispročio paistalai apie dangaus kūnų judėjimą

alkaša matematikos profesorius, laisvalaikį nuo aukštojo moklso, aukštojo gyvenimo leidžiantis niekingiausiam miesto rajone, kur purvas ant namu sienu auga ir dreksta ir tarpsta saules spinduliuose, kur padorūs žmonės pražilsta penkiais gyvenimo metais, kol pralekia, galvas nunarinę, jo pakraščiu. daugelio premijų laureatas, pasidabines savo genijaus galvos darbo vaisiais - stringais ir dešimtmate membrana ant kaklo, šekspyrą pagerbiant, išdidžiai ir padoriai pardavinėja savo subinę už dešimt centų, telefono būdelė geriausi apartamentai pigiam sodomijos aktui.
kokios čia netikros akimirkos, ištraukos, greičiau sutraukos, šlykštynės, yrantis neuronu tinklas, lyg bliūkštantis atominis grybas, kai vienintelis pozityvus dalykas rodos bus smarki teigiama jonizacija nuo milžiniškos radiacijos merdinčiame kūne, pigaus Cannon foto aparato blykstė iš nusekusių elementų ir visa tai dėl ko ? dėl grikių košės trūkumo ? atsiprašau, ne ten pataikiau, gal šitaip, ne, ir ne taip, tikrai ne. sako, karalienė verta devynių, ar būsi mano gyvenimo, o kiek vertas tūzas ? debilas įkišo galvą į greitpuodį, skani greita šaltiena kiaulės smegenim, bet kaip virpa! kiekvieną realybės niuansą sugauna, niekas nepralekia pro šalį, ypač šaukštas ir gerklė, per jautri buvo šiam pasauliui, nors ir tokia tobula, tapo Dievu ir jai neberūpėjo akinantys ilgi šviesos sprogimai, tyliai ištirpo. jei numirei dvidešimt devynerių, tai taip tau ir reikia, kiek galima pošlint, jei numirei dvidešimt penkerių, tai taip tau ir reikia, atsimins tave su ilga žila barzda. durys ir pasakos, žvaigždių degimas gal ir ne visai elementarus, bet pilnai nuspėjamas procesas, begalė juodos tarp jų yra tai, kas mus gąsdina ir žavi. labai daug dvejų laipsnių juodos šaltienos tekančios vienuolikoje matmenų. riešutinis sviestas, ilgos boružėlės akys lėtai baltai dega ir kvepia, visai kaip mergaičių kambariuose. ir kraujuoja ir violetinis skystis sutraukia burną per vieną minutę šešias sekundes ir išsilieja negražių minčių kubiliukas ir daugybę kartų krenta į pasipylusį klaną blizgantis auksinis bokštas.

Monday, January 14, 2008

Kai bandai apgauti pasaulį

henry miller

vėžio atogrąža

Niekur nemačiau tokios įvairiapusės seksualinių paslaugų pasiūlos kaip Paryžiuje. Jeigu tik moteris netenka priekinio danties, akies ar kojos, ji tuoj pat išeina į gatvę. Amerikoje, jeigu turėtų pasiūlyti tik savo luošumą, ji numirtų iš bado. O čia kitaip. Trūkstamas dantis, pūvanti nosis ar pasmukusi gimda - bet koks trūkumas, pabrėžiantis moters ydingumą, laikomas pikantišku jauku, galinčiu sužadinti persisotinisio vyro apetitą.
Savaime suprantama, aš kalbu apie pasaulį, kuris būdingas didmiesčiams, apie vyrus ir moteris, iš kurių civilizacijos mašina išspaudė visus syvus iki paskutinio lašo - modernaus progreso kankinius. Apie tą kaulų ir apykaklės segučių kruvą, kurią dailininkui taip sunku aplipdyti mėsa.
Ir tik vėliau, dieną, Sez gatvės galerijoje atsiduręs tarp Matiso vyrų ir moterų, aš vėl grįžtu į tikrųjų žmogaus vertybių zoną. Įžengęs į didžiulę salę, kurios sienos liepsnoja ir dega, aš stabteliu tarpduryje noredamas atsipeikėti nuo sukrėtimo, patiriamo, kai gyva spalva perplėšia įprastinę tikrovės pilkumą ir ištrykšta giesmėmis bei poezija. Atsidūręs tokiame tikrame, tokiame tobulame pasaulyje, aš net sutrinku. Jaučiuosi paniręs į patį gyvenimo saulės rezginį - jis yra centre, nesvarbu, iš kurios vietos, taško, ar padėties žvelgčiau. Sutrinku, kaip kadaise, kai žydinčių merginų šešėlyje atsisėdau prie stalo tame milžinikame Balbeko pasaulyje ir pirmą kartą pagavau tikrąją prasmę tų dvasios natiurmortų, kurie atgyja per magišką regėjimo ir prisilietimų ritualą. Stovėdamas ant Matiso sukurto pasaulio slenkčio, aš vėl išgyvenu tą apreiškimą, kuris leido Prustui taip iškreipti gyvenimo paveikslą, kad tik tie, kurie, kaip ir jis, yra jautrūs garsų bei jausmų alchemijai, pajėgia perdirbti negatyvią tikrovę ir suteikti jai ryškų, prasmingą meninį pavidalą. Tik tie, kurie leidžia patekti šviesai į skilvį, gali suprasti, kas yra širdyje. Dabar aiškiai prisimenu, kaip žėrintys šviesos spinduliai lūžo, atsimušdami į masyvius sietynus, ir kraujo raudonumo purslais tiško ant putojančių bangų, be atvangos riedančių ant dulsvo pakrantės aukso už lango. O krantinėje, kur kaminai persipynę su laivų stiebais, tarsi koks juodas kaip suodžiai šešėlis per bangas slydo Albertinos figūra, ji tirpo paslaptingoje protoplazminės gyvasties prizmėje ir susiliejo su sapnu bei artėjančios mirties nuojauta. Dienai baigiantis skausmas kilo nuo žemės kaip rūkas, viską apgaubė liūdesys, uždarydamas begalinę jūros ir dangaus perspektyvą. Dvi vaškinės rankos be žado gulėjo ant lovatiesės, o palei išblyškusias venas melodingai murmėdama kriauklė pasakojo savo gimimo legendą.
Kiekviena Matiso poema - pasakojimas apie žmogaus kūno dalelę, atsisakiusią paklusti mirčiai. Daugybė kūnų, nuo plaukų iki nagų, byloja gyvybės stebuklą, tarsi kažkokia vidinė akis, ištroškusi aukštesnės realybės, kūno poras būtų pavertusi alkanomis reginčiomis burnomis. Ir visur, iš kurio kampo pažiūrėtum - kelionės kvapai bei garsai. Pažvelgęs kad ir į menkiausią jo svajonės kamputį, pajunti kylančią bangą ir vėsius vandens purslus ant veido. Jis stovi prie šturvalo, mėlynomis skvarbiomis akimis stebeilydamas į laiko panoramą. Į kokius tik toliausius užkampius jis nebuvo įsmeigęs svo migdolinių akių? Žiūrėdamas ilgo savo nosies iškyšulio tiesumu, jis bus pastebėjęs viską - Kordiljerus, besileidžiančius į Ramųjį vandenyną, diasporos istoriją, parašytą ant pergamento, langines, klebenančias savo melodijas pajūryje, lenktą kaip ausies kriauklė rojalį, gėlių vainikėlius, skleidžiančius šviesos muziką, chameleonus, besirangančius po prespapjė, sultonų rūmus, merdinčius dulkių jūrose, muziką, šokančią kaip ugnis i slaptos skausmo chromosferos, sporas ir koralus, apvaisinančius žemę, bambas, išmetančias skaisčius kančios ikrus... Jis linksmas išminčius, šokantis pranašas, vienu teptuko brūkštelėjimu sugriauna niekingą laužo stulpą, prie kurio žmogaus kūnas prirakintas nepaneigiamų gyvenimo faktų. Matisas moka - jeigu apskritai kas nors dar turi tokią dovaną - suskaidyti žmogaus figūrą, nebijo paaukoti linijų harmonijos, kad išgirstų pulso ir kraujo tėkmės ritmą, sugeba išlaisvinti viduje užlūžusią šviesą ir užtvindyti ja spalvų klaviatūrą. Už smulkmenų, už chaoso, už gyvenimo beprasmybės jis aptinka nematomą raštą ir paskelbia savo atradimus metafiziniais erdvės pigmentais. Jis neieško jokių formulių, nekryžiuoja idėjų, nepasiduoda jokiai traukai, išskyrus trauką kurti. Net jeigu pasaulis dabar subyrėtų, vienas žmogus pasiliks prie jo šerdies, ir kuo smarkiau suksis irimo verpetas, tuo tvirčiau išcentrinė jėga jį laikys prikausčiusi.
Pasaulis visa labiau primena entomologo sapną. Žemė išsimuša iš orbitos, jos ašis pasislinko, iš šiaurės virsta sniegynai milžiškomis melsvomis pusnimis. Artinasi naujas ledynmetis, skersinės kaukolės siūlės suauga ir išilgai visos centrinės juodžemio juostos miršta gyvybės embrionas, virsdamas kauline atauga. Colis po colio upių žiotys senka ir vagos guli lygios kaip stiklas. Aušta naujas, metalurginis amžius, kai žemė žvangės nuo skaisčiai geltonos geležies rūdos liūties. Temperatūrai nukritus pasaulį apgaubs migla. Suvokimas dar išlieka ir lieka tam tikra minčių raiška, bet pakraščiuose visos venos jau varikozinės, pakraščiuose šviesos bangos išsikreipia ir saulė kraujuoja kaip išdraskyti pasturgalio raukai.
Pačiame kežančio rato viduryje - Matisas. Jis suksis po to, kai viskas, iš ko tas ratas buvo sudarytas, pavirs į dulkes. Jis ir taip jau apsuko nemažą žemės rutulio dalį, virš Persijos, Indijos, Kinijos, ir kaip magnetas pritraukė mikroskopines dalelytes iš Kurdistano, Beludžistano, Timbuku, Somalio, Ankoros, Ugnies Žemės. Nusagstė savo odaliskas malachitais bei jaspiais ir pridengė jų kūną tūkstančiais akių, kvepiančių akių, pamirkytų banginių sėkloje. Kur tik papučia vėjelis, ten vėsios kaip drebučiai krūtys, ten balti balandžiai išplasnoja poruotis ledo melsvumo Himalajų venose.
Iš sienų apmušalų, kuriais mokslo vyrai apklijavo tikrovės pasaulį, likę tik skivytai. Milžiniškam viešnamiui, kuriuo jie pavertė gyvenimą, papuošimų nereikia, svarbu, kad gerai veiktų kanalizacija. Grožiui, tam katiniškam grožiui, kuris Amerikoje laikė mus sučiupęs už pautų, atėjo galas. Tam, kad suprastume naują realybę, pirmiausia reikia išmontuoti kanalizacijos vamzdyną, prapjauti gangrenuojančius urinogenitalinės sistemos kanalus, kuriais teka meno išskyros. Šios dienos aromatai - permanganato ir formaldehido. Vamzdžiai užsikimšę nuo pasmaugtų embrionų.
Matiso pasaulis vis dar gražus kaip senovinis miegamasis. Čia nėra nei guolio, nei poveržlės, nei stūmoklio, nei veržlėrakčio. Tai vis dar tas pats senasis pasaulis, kuris linksmai žygiuodavo pasivaikščioti į Bulonės mišką pastoraliniais vyno ir meilės laikais. Vaikščiodamas tarp šių būtybių gyvomis kvėpuojančiomis poromis, gyvenančių tokioje pat pastovioje ir patikimoje aplinkoje kaip pati šviesa, jaučiuosi aprimęs ir pažvalėjęs. Išėjęs į Madlen bulvarą pajuntu tai visu aštrumu, nes vien pažvelgęs į prostitutes šiugždančiais sijonais imu virpėti. Ar dėl to, kad jos tokios egzotiškos ir puikiai atrodo? Ne, Madlen bulvare sunku rasti gražią moterį. Tačiau Matiso potepis kuria tokį spindintį pasaulio virpėjimą, kuriame vien moters buvimas kristalizuoja visus slapčiausius geismus. Susitikimas su moterimi, siūlančia savo prie gatvės išvietės, išklijuotos papirosų pakelių, romo, akrobatų pasirodymų ir žirgų lenktynių reklamomis, kur sunki medžių lapija pralaužia sunkų sienų ir stogų masyvą, tai patirtis, prasidedanti ten, kur baigiasi mums pažystamas pasaulis. Retsykiais vakarais eidamas palei kapinių sieną, matau Matiso odaliskų vėles, pririštas prie medžių, susivėlusiais karčiais, sumirkusiais nuo medžių sulos. Už kelių žingsnių, atskirta nuo manęs nesuskaičiuojamų laiko amžinybių, apvyturiuota kaip mumija guli kniūbsčia Bodlero vėlė - visas pasaulis, kuris jau niekada daugiau nieko nesiskųs. Tamsiuose kavinių kampuose sėdi vyrai ir moterys, susikabinę rankomis, geismo surakintomis strėnomis, šalia stovi garcon su pilna monetų prijuostės kišene ir kantriai laukia pertraukėlės, kada pagaliau galės užgriūti ir išdulkinti žmoną. Net ir dabar, kai pasaulis skeldėja, Matiso Paryžius krūpsi nuo akinančių, dusinančių orgazmų, jo oras pripildytas užsistovėjusios spermos, o medžių šakos susiraizgiusios kaip plaukai. Ratas ant išklibusios ašies nepermaldaujamai rieda žemyn, nėra nei stabdžių nei guolių, nei guminių padangų. Ratas gūra akyse, bet nesiliauja suktis...

--

Eilėraštis

.text:0049EDC3 mov [ebp+var_18], esp
.text:0049EDC6 mov [ebp+var_4], 0
.text:0049EDCD mov eax, [ebp+nShowCmd]
.text:0049EDD0 push eax
.text:0049EDD1 mov ecx, [ebp+lpCmdLine]
.text:0049EDD4 push ecx
.text:0049EDD5 mov edx, [ebp+hPrevInstance]
.text:0049EDD8 push edx
.text:0049EDD9 mov eax, [ebp+hInstance]
.text:0049EDDC push eax
.text:0049EDDD call sub_49E830
.text:0049EDE2 mov [ebp+var_4], 0FFFFFFFFh
.text:0049EDE9 mov ecx, [ebp+var_10]
.text:0049EDEC mov large fs:0, ecx
.text:0049EDF3 pop edi
.text:0049EDF4 pop esi
.text:0049EDF5 pop ebx
.text:0049EDF6 mov esp, ebp
.text:0049EDF8 pop ebp
.text:0049EDF9 retn 10h
.text:0049EDF9 _WinMain@16 endp
.text:0049EDFC db 68h ; h
.text:0049EDFD db 0FCh ; n
.text:0049EDFE db 97h ; ù
.text:0049EDFF db 50h ; P
.text:0049EE00 db 0
.text:0049EE01 db 8Bh ; ï
.text:0049EE02 db 4Dh ; M
.text:0049EE03 db 0ECh ; 8
.text:0049EE04 db 51h ; Q
.text:0049EE05 db 0E8h ; F
.text:0049EE06 db 0A6h ; ª
.text:0049EE07 db 0CCh ; ¦
.text:0049EE08 db 2
.text:0049EE09 db 0
.text:0049EE0A db 0C3h ; +
.text:0049EE0B db 8Bh ; ï
.text:0049EE0C db 65h ; e
.text:0049EE0D db 0E8h ; F
.text:0049EE0E db 0C7h ; ¦
.text:0049EE0F db 45h ; E
.text:0049EE10 db 0FCh ; n
.text:0049EE11 db 0FFh
.text:0049EE12 db 0FFh

IDA - The Interactive Disassembler
Version 5.0.0.879 (32 bit)
(c) Datarescue sa/nv

Registered to:
Paul Ashton - Blue Lane Technologies (1-user Advanced 03/2006)

atsiprašau
n
e
te
n
pataikiau

Tuesday, January 08, 2008

Neliepto Galas

ka besakytum, o svelni beprotybe, kai vos prie jos prisilieti, atnesa idomiu patyrimu, kuriu netenka daugeliui. aisku tai pavojinga, kaip vabzdziui sirupas - kojela iklampino ir visam pavojus imakt ir prigert. kruskites, drozkites, kaip pagaliukai. meluoju, beprotybe - populiarus ir geidziamas dalykas, kol ji nera tikra. tai greiciau ribiniai potyriai, tai kone "vaiksciojimas peilio asmenimis" ir kitos nesamones, kaip "ties riba", kokia ta riba ar gal tiesiog raiba akyse ? gimsta kudikis - grazi mergyte, jaunu teveliu dziaugsmas, seneliams "saule". paauga iki 6.
- kas slepyniu ?
- ciur, as!
paauga iki 16.
- kas pistis ?
- ciur, as!
Kaip cia greiciau "issilaivinus" (nuo anos pleves nebent), kaip cia daugiau patirties igavus. Ribu nera! Gal ju nera, nes is vidurio ju tiesiog nesimato. Gaila daug reciau jas bandoma iveikti plaukus ryskiai melynai nusidazant.

Ka as norejau pasakyti ? Eilini karta visiskai nieko. Noreciau dabar pavalgyt, pasigerti ir nuo kokio aukstelesnio tilto nusokti bent 5 kartus. Ir seip duotis duotis duotis, kol "duok Dieve sveikatos". Geriau jau neduok. Kur tas sparnuotas su deganciu kardu pasidejo (pora imitatoriu nesenei turejom, bet jiem nenusiseke, megejai buvo).

Tuesday, January 01, 2008

Parmezano sūris

--

Ar aš tavęs nebūsiu kažkur anksčiau matęs ?
Nuvalkiota.

Kažkas apie (ne)matytus lubų tapetus.
Subtilu? Visiškai nesubtilu, niekam neįdomūs tie tapetai.

Ar aš tavęs nebūsiu kažkur anksčiau girdėjęs ?

--

Langas į gam/ktą

Susipažinkime - gamtos narys
arklys (žirgas nesirimuoja)
arklys protingas ir skaito knygą,
be akinių.
Arklys ne šeip skaitovas,
bet eruditas, postmodernas jam
kaip šienas (beveik rimuojasi)
Jis skaito Ojerį ir
žvengia: yGAGAGA
kryžiai, kryžiai. Bjaurus švedas.
Arklys - lietuvis, nacionalistas,
net fašistas!
Jam nepatinka naivūs skandinavai
Griebia Grajauską (daili maža knygelė
su siurbliu ant viršelio)
hmmmm ale koks mielas ir gražus
dailūs akinukai, apvalūs žandukai,
o kaip gerai perteikia .Lt realijas!
Pašiepia, ironizuoja ir vis skoningai,
puikus pjūvis, kokia skerdiena!
Arklį tai užknisa,
jus negali pakesti skerdienos tvaiko,
jam patinka DOBILIENA ir žolė,
o Grajauskui turbūt nepatinka žolė.
Arklys griebia Kunčių, patį asmeniškai,
raštus jau senei skaitė ir nematė
kūrybingesnio ištvirkėlio. Jaudinantys
minties polėkiai. Prisitaiko,
pradeda, pamažu tampa žirgu.
Apsiputoja, prisimena:
mokslo ... šaknys ... vaisiai

--

Girl's night out

We were looking for a room
we were looking for a hotel
we were in between
we were a few chosen
somewhere to fit in
something that's fitting
after one day it started itching
and we rubbed until it was bleeding

and we ran through the moonlight far beyond
and we laughed at the moonlight far beyond

we were looking for something to blow up
we were looking for someone to follow
we had one way out
we had some hours left
we were so close
we knew we were chosen
we aimed for high speed
and for someone who could catch me
© The Knife

--