Thursday, June 19, 2008

Neįv...

Elena Baliutavičiūtė - Rašytojų mūzos. Meilė, įkvėpimas, kūryba.
  • Franzas Kafka tarp kūrybos ir meilės ......... 7
  • Henry Millerio meilės atogrąžos ............. 32
  • James Joyce mūza ............................. 50
  • ...

---

Ne iš pirmo karto, bet kantriai keliesi rytais, apie trečią dienos, ir, žiū, jau tau diktuoja trumpą paruoštą kompiliaciją niekų:

Oi, kokia nuostabi mergaitė! Išties, geriau pagalvojus, o kokia? Pati labiausia saulėgrąža, upelis, po vandens malūnu teškantis, kantriai sukantis ratuką pagal saulę, ritmingai. Oi, kokia nekalta mergaitė! Buvo. Nusišovė iš turėklo ir nudardėjo laiptais į Tarantino iškrypėlių rūsį, kur iš jos mielo kūnelio padarė iškamšą apmokymams-iniciacijai į jų gretas. Taip netikėtai drastiškas turėklo panaudojimo būdas ją negrįžtamai nubloškė į visai nevaikišką vyrų draugiją ir suteikė visų moterų trokštamą saugumo jausmą - kas gali būti jaukiau už hermetišką stiklinį karstą Tado Ivanausko gamtos muziejuje, šalia kiaunių, perukų ir barsukų. Ant lentelės tik vienas žodis: "Lilith". Miega ši succubus iki kitų iniciacijos į šamanus upės dugne apeigų, kai vėl gaus ėsti laimingojo kepenis ir širdį.

---

p.s. tai kaip ten yra iš tiesų? ar sulenktą per pusę kišti? ar tai juokas? aš nesuprantu, man nejuokinga, tirtu.

Friday, June 06, 2008

Alphaville, une étrange aventure de Lemmy Caution

Šai, perskaičiau dar šiek tiek negražių dalykų, iš to patį didžiausią negražumą atrinkau ir pateikiu čia. Oi kodėl, bet kodėl talentingi žmonės neša į pasaulį tokį purvą(!!), kuris nieko nekuria, tik destruktyviai veikia. Kur dėjosi Maironiai ir Brazdžioniai, ak! Baisu, kur ritasi pasaulis! Štai kad ir Hugo Vargdienių nespėjau perskaityti, kol buvau pakankamai naivus, dabar jau per vėlu, nepasiekiamos man to šedevro gelmės. Dabar mane labiau domina kiek kitokia literatūra, tokia, kuri teigia: palaima laižyti šiltą kažkieno spermą, tekančią iš prostitutės tarpukojo.

Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko Nuotykiai

Tualetų orbitoje

Jai atrodo, kad pernelyg kvepiu mechaniku.
- Čia "Comme des Garcons", antikvepalai, kurie imituoja industrinius kvapus, tokius kaip fantos, benzino, cheminių valiklių, prezervatyvų. - aiškinu.
- Prezervatyvas paskui, - ji nutraukia mano monologą, iš kišenės išsitraukia permatomą plastikinį maišelį su baltais milteliais, lyžteli savo mažąjį pirštelį, įkišą jį į maišelį, tada į nosį, vėl į maišelį, tada man į burną, ji trina mano dantenas, kiša iki pat gerklų, o aš čiumpu, laižau ir čiulpiu jos ranką, ji greitu mostu baltais milteliais apibarsto lūpas, įsikandu jas, čiulpiu ir siurbliuoju, taip pat jos žandus, jos mažą pabalusią nosytę, šiek tiek šnopuojančią dėl didesnio spaudimo, paskui ji atsega mano kelnes ir pasikelia sijoną, matau, kad net galingiausias mikroskopas po juo neaptiktų kelnaičių, ji greitai, bet atsargiai - kaip tikra profesionalė - ištraukia mano organą, lyžteli ir šis akimirksniu išauga, pulsuoja greičiau nei muzika, nei širdis, nei koridoriuje aukštakulniais kaukšinčios merginos, ji užpila šiek tiek miltelių ant mano pimpio, įsikiša rankutę į makštį, pasisemia syvų ir užsikelia koją ant unitazo ir, dvigubo greičio apimta, sušunka:
- Kišk, kišk, kišk, kišk!..
Bandau pataikyti nenubarstydamas nuo penio krovinio, ji pačiumpa mano raketą ir, praskėtusi savo skylutės ertmes, kaip pašėlusi ragina:
- Įeik, įeik.
- Geras, geras produktas, - stengiuosi pagirti baltųjų miltelių šeimininkę, bet tesugebu ritmiškai kartoti tą pačią frazę, jaučiuosi kaip didžėjus, remiksuojantis istorinį skrydį į kosmosą, tačiau nušąla ne tik liežuvis, bet ir balso stygos - kokaino anestetika ir slopina, ir didina malonumą, atrodo, kad mane supa dūmai, bet liepsnos ne degina, o šaldo, tarsi būčiau patekęs į kosminę ledo karalystę, visatą, kurioje naviguoja raketos ir sputnikai, tai pirma kosminė putė, aplink ją lyg vapsvos apie išsvajotąją orchidėją skraido dirbtiniai falo formos palydovai, puolantys į didžiąją skylę stačiom galvom. Mano palydovė riečiasi iš malonumo, ji tikriausiai prarado realybės jausmą, ji vis atsisuka pažiūrėti, kas ją kruša iš už nugaros. Ji aimanuoja, vis labiau, vis greičiau, kylančiu cescendo, tačiau ir aš, ir ji žinome, kad nesugebėsime baigti šio akto, mes klykiame mano šlaunims pliaukšint į jos sėdmenis, jais iriamės atgal, malonumo šaltinio link, kol galiausiai išsekę drebiamės ant grindų.
Nieko nelaukdama, ji iš už krūtų, iš už mažų savo krūtų, vėl ištraukia permatomą pakelį, tiesiog užsimauna jį ant liežuvio, paskui perduoda man.
Mano raketa neatrodo lyg ką tik būtų grįžusi iš kosmoso, ji aplipusi keistomis organinės kilmės išskyromis, ne kosminėmis dulkėmis - kosmose, bent jau artimiausioje visatos pusėje, tiek gyvybinių junginių egzistuoti negali, naujoji draugė vienu mostu nuvalo šias apnašas, prieš tai ta pačia nosinaite nusivalo savo kraujuojančią nosį, todėl mano penis nusidažo krauju, atrodo, lyg būčiau jį ištraukęs iš nekaltybių kisieliaus, mergina apibarsto jį kokainu tarsi kokia dezinfekcijos priemone ir įsikiša į burną, žinau, kad jos burna tik dar labiau užšals, o srovelė iš nosies nemažės, sugriebiu jos plaukus ir imu valdyti taip, kad pats reguliuočiau ritmą ir skvarbos gylį, kišu penį į plaukuotą, kraujuotą, geliančią, drėgną, malonumais pulsuojančią karštą užšalusią visatą, o ji įkiša kokainu apšerkšnojusį pirštą į mano šiknaskylę ir ima masažuoti pasislėpusią ir pradėjusią trūkčioti prostatą, pabaiga artėja, pabaiga visada yra kažkur šalia, kita vertus, ji tenori išsivaduoti nuo visą burną užėmusio mano pimpalo, šis skverbiasi iki pat smegenų, kita ranka ji suima mano kiaušus ir suspaudžia, juntu, kaip nuo jų atsiskiria spermos upės, kaip jos trūkčiodamos katapultuoja ir pavirsta spalvota vaivorykšte ejakuliacijos krušoje. Tuo metu pradedu atsitokėti nuo veiksmo reginio - ji vis dar apžiojusi mano organą, ant jo iš merginos nosies teka tamsi raudona masė, ant grindų numestas aptuštėjęs permatomas plastikinis pakelis, šūdina servetėlė, kampe voliojasi kruvini tamponai, o maži oranžiniai apelsinai lydosi į sperminį marmeladą. Suvokiu, kad galvoje ritmingai kalantis spaudimas tėra dūžiai į tualeto duris, "greičiau jūs ten", šaukia balsas anapus durų. Einame, nematome veidų, po vienuolikos trisdešimt septynios - spėju pažiūrėti į ciferblatą. Išėję pro tualeto duris patenkame ne į tas pačias "Dvylika beždžioniukų", kur susipažinome, bet į "Kreiserį Aurorą", ir mums tai visai neatrodo keista. Aplinkui bėgioja jūreiviais apsirengę klerkai - jų profesiją išduoda fizionomijos. Išgėrę jie strakalioja ir šūkalioja vulgarias mokyklų bei stadionų skanduotes. Man tai atrodo vulgaru. Iš kažkur išdygęs draugas Mikas paprašo, kad supažindinčiau su savo nauja drauge. Jis aktorius, darantis palyginti sėkmingą karjerą - tokią sėkmingą, kad kiekvieną vakarą susirastų merginą, bet netokią, kad merginos pačios jo ieškotų.
- Susipažinkime kartu. Aš Laura, - prisistato mano naujoji pažįstama.
- Arnoldas, buvo malonu susipažinti, atsakau kuo nuoširdžiausiai. - Tikiuosi, šią netikėtą pažintį pratęsime.
- Mikas, - saldina liežuvį Mikas. Ir, pastebėjęs, kad mūsų šnervės baltos lyg kepėjų, tęsia: - Palieku jus kartu.
Tuo metu jūreiviai atranda savo raudonkepuraites, bare pradeda kūnytis Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės vaizdiniai, juos kartu su dūmais vaiko ir atnaujina ventiliatoriai. Prie durų stovintis apsaugininkas Super Ego prižiūri, kad pasąmonės fantazmai neišlėktų į išorinį pasaulį ir nesugadintų baro santykių su visuomene bei viešosios tvarkos saugotojais. Nuošaliau įsitaisęs garsus režisierius, pagyvenęs ir apžėlęs kaip šeškas, vieną po kito statantis blogus, bet visiems suprantamus spektaklius, įprasminančius senesnės kartos kritikų ir žiūrovų būtį, flirtuoja su dviem šalia sėdinčiomis paauglėmis. Šios nudžiugusios, nors nežino režisieriaus spektaklių, joms užtenka, kad jis garsus, bet po kelių akimirkų džiaugsmą ima keisti abejonė, ar sugebėtų jis pastatyti dar ką nors, be savo spektaklių. O režisierius pasakoja, kad šiuo metu repetuoja "Burgundijos kunigaikštytę", kur herojė miršta užspringusi karoso kaulu.
- Kas bus tas kaulas? - šmaikštauja paauglės.
- Pamatysim, pamatysim, - demonstruoja stotą režisierius.
Kitame kampe susipietę vyrukai aptarinėja kompiuterių architektūrą. Vienas skundžiasi kietuoju disku, kitas pritaria, kad jo kietasis diskas taip pat per minkštas, juos įtariai nužvelginėja netoliese stovintis abstinentas, ieškantis draugų - būti vienam tokioje kompanijoje reiškia uždavinėti sau kafkiškus klausimus.
Jaučiausi pasirengęs palikti Alfavilnių.
Mano akyse esamasis laikas transformavosi į būtąjį.

Kaip gyventi autentišką gyvenimą

- Kaip tu atsidūrei mūsų miestelyje? - per vieną vakarinių mūsų susitikimų kažkuris paklausė.
- Norėjau patikrinti, ar čia gyvenimas tikresnis.
- Ne, - atsakė, - provincijoje gyvenimas nėra nei lėtesnis, nei tikresnis. Čia viskas taip pat, kaip ir kitur. Klausk bet ko. Kad ir savo kaimynų.
Tada įsikišo epiškos išvaizdos Šarūnas Šratinukas, pravardę gavęs dėl nuolat už ausies nešiojamo rašiklio. Biografas, miestelio metraštininkas. Kas savaitę per nacionalinę televiziją žiūrėdavęs laidą "Mūsų miesteliai" ir specialiame sąsiuvinyje žymėdavęsis pastabas apie žurnalistų klaidas ir "apskritai dogmatinius pažeidimus". "Pasigendu aukšto idėjinio meninio lygio", - mėgdavo kartoti.
Šarūnas Šratinukas glaustai perpasakojo kai kurių mano kaimynų gyvenimo istorijas. Pavyzdžiui:
- Adelė Sviestaitė, tavo nuomotoja, nuo jaunystės laikoma užkietėjusia senmerge. Tokia nuomonė čia, kur vaisingumas ir šeimos gausinimas laikomi svarbiausiais tikslais, jai neteikia populiarumo. Tačiau lengva suklysti, - perspėjo Šarūnas Šratinukas. - Jos gyvenimas anaiptol nebuvo angeliškai skaistus. Adelės tėvas nuolat kumščiais auklėjo žmoną ir vaikus, todėl ši, anksti perpratusi neadekvačias teisybės ir neteisybės sampratas, puolė į "aukščiausio teisingumo" glėbį, tapo maniakiška katalike ir širdyje išsaugojo harmoniją bei viltį. Tėvui netikėtai mirus, jos gyvenimas pasisuko katalikiškos romantikos vaga. Pasaulis nebeatrodė perpildytas neteisybės. Būdama uoli katalikybės tarnaitė, vienodai daug laiko skyrusi Bažnyčios ir komunizmo tėvų raštams, ji išsiugdė nepakartojamą katalikiškos dorybės ir literatūrinio misticizmo jausmą. Mėgstamiausias jos posakis buvo: "Atsakymas yra teigiamas, o koks buvo klausimas, drauge?" Netrukus Adelė sulaukė daug pasiūlymų ir klausimų, į kuriuos, regis, per dažnai atsakydavo "taip", todėl pavydus vietinis klerikalas ėmė gąsdinti jai uždrausiąs giedoti bažnyčios chore. Dilemą, ką rinktis, netikėtai išsprendė miestelyje pasirodęs poetas Virgilijus Pabūklis, užkrėtęs Adelę estetizmo ir pasiaukojimo dvasia, nuo kurios ši pastojo. Šios istorijos dalies tašką padėjo merginos, tada tik septyniolikmetės, motina - ji pažinojo reikiamus žmones, tad kūdikis pasaulį išvydo per anksti, be to, negyvas. Ilgus metus kovojusi su vyro despotizmu, ši narsi moteriškė dabar buvo priversta stoti į kovą su bendruomenės apkalbomis. Pačiai Adelei taip pat teko dėti nemažai pastangų, kad susigrąžintų gerą vardą. Beje, turiu atkreipti dėmesį į tai, kad Adelė nebuvo nei graži, nei išsilavinusi, sakyčiau, atvirkščiai - jos įsitikinimai buvo pagrįsti obskurantiško literatūrinio ir katalikiško misticizmo pavyzdžiais, ir pasaulį ji regėjo kaip Dievo išbandymų bei estetinių atsitiktinumų poligoną. Taigi motina pareiškė, kad nuo šiol mergina pati turės užsidirbti pragyvenimui. Adelė nepamiršo savo moto ir netrukus jos gyvenimas tapo greitų pažinčių ir dar greitesnių išsiskyrimų progresija. Vienas ūkininkas pasamdė ją melžti karves, bet ūkininko žmona, aptikusi vyrą čiupinėjantį toli gražu ne karvės spenelius, tuoj pat merginą atleido. Tada Adelė susipažino su jaunu dailininku. Šis paprašė ją pozuoti Marijos Magdalenos paveikslui. Tačiau vieną dieną Adelė, supratusi, kad Marija kažkodėl pasidarė panaši į jos draugę Juzefą, išėjo pati. Ji nusprendė būti pragmatiška ir įsidarbino vietinės autobusų stoties bistro padavėja. Darbas sekėsi neblogai, kol pirmą kartą gyvenime neprisigėrė ir nepermiegojo tiesiog ant stovimo stalo - nežinau, kaip tai jai pavyko! - su visais tuo metu bistro buvusiais vietiniais ir nevietiniais vyrais. Beje, viską žinantieji miestelio gyventojai pastarųjų suskaičiavo maždaug pusę autobuso. Išsiblaiviusi Adelė nesutiko su tokia buhalterija, todėl greitai buvo atleista už aplaidumą ir elementarios aritmetikos neišmanymą. Nusprendusi, kad jai iš tiesų trūksta kai kurių žinių, mergina įstojo į geležinkelininkų mokyklą, kurią - visų nuostabai - baigė itin sėkmingai ir tapo tolimojo susisiekimo traukinių palydove. Dėl profesijos ypatybių Adelei gal ir trūko poilsio, bet buvo privalumų - ji išmoko armėnus ir gruzinus atskirti pagal ant krūtinės želiančių plaukų tankumą ir minimalistinė eilinių lietuvių retorika jos nebežavėjo. Be to, seksas ėmė jai teikti malonumą. "Patirdavau orgazmą, kai traukinys lėkdavo milžinišku greičiu ir galingas jo rimtas susiliedavo su mano širdies ritmu", - mėgdavo pasakoti ji. Tiek pasiekusiai Adelei lyg ir nieko daugiau nebereikėjo įrodyti (juk ji apkeliavo daugiau miestų nei visi jos miestelio žmonės kartu), todėl visą laisvą laiką ji skyrė tikro vyro paieškai.
Pasirodė, kad to vyro pavardė - Čemodaninas. Jis mokėjo kalbėti žodžius, nuo kurių stipriau tvinksėjo Adelės širdis ir jam taip pat patiko beprotiškai greitai į naktį riedantys traukiniai. Ir jis nuolat keliaudavo į komandiruotes su keliais užrakintais lagaminais. "Kas ten? - naiviai klausdavo ji. - Sukapotos žmonos?" "Atominės bombos brėžiniai, - atsakydavo tikras vyras. - Tik niekam nesakyk, nes ir tu juose atsidursi", - rengdamasis gąsdindavo lankstydamas jos kūną taip, kad tilptų į lagaminą.
Kartą Čemodaninas dingo ir niekas daugiau jo nematė. Vieni kalbėjo, kad jis buvo šnipas, specialiu siųstuvu iš riedančio traukinio į Vakarus perduodavęs informaciją ir turėjęs meilužių visuose tolimųjų reisų traukiniuose, sučiuptas ir paslėptas nuo žmonių akių, kad šie nematytų kankinimo padarinių. Kiti šnibždėjosi, kad pabėgo į Vakarus, kur jo laukė net dvi žmonos: žmona agentė ir tikroji žmona. Pati Adelė manė, kad jis trumpam nuvažiavo nuo bėgių, tačiau tikrai sugrįš, ir su šia viltimi, išdirbusi sunkų palydovės darbą dar penkiolika metų, grįžo į miestelį U. pas sergančią mamą.
Kaimynas iš kairės? Jaunesnysis ar vyresnysis? Pradėsiu nuo jaunesniojo. Stepas Sifa, tikras spartietis, velnio neštas ir vis dar nepamestas, nelaimingų atsitiktinumų kaskadininkas. Dar pionierių stovykloje kažkas jam išmušė dantis ir privertė išlaižyti tualetą, užpakalyje stirksant sukištai dantų pastos tūtelei. Vėliau jį, važiuojantį nauju mopedu, gatvėje sustabdė kažkoks žmogus, pamanęs, kad tai jo seniai pavogta transporto priemonė, dėl šios priežasties nusivežė į mišką ir išrengęs paleido nuogą. Stepas grįžo po dviejų savaičių, ir visai ne toks nelaimingas, kaip būtų galima tikėtis, - ma pakeliui užklydo į vienišą sodybą ir čia sutiko gyvenimo draugę dviem savaitėms. Tačiau lazda turi du galus: mėgaudamasis moters draugija, pasigavo ligą, suteikusią iki šiol minimą pravardę. Tada, taip pasakojo pats, suprato, kad jo likimas yra kitoks nei visų likusiųjų ir nusprendė pats imtis veiklos. Nežinomais būdais Stepas susiveikė arminos nurašytų parašiutų, kuriuos perparduodavo sporto mėgėjams, iki kol vieno skrydžio metu neužsimušė net trys šokusieji; paskui ėmė pardavinėti Antrojo pasaulinio karo laikų ginklus, kol lovoje, kurioje slėpdavo granatas, susprogo jo močiutė; galiausiai pradėjo virti naminę, ir tai buvo visai neblogas reikalas, iki paragavo heroino - po šio įvykio Stepas suvokė, kad pasaulis iš tiesų nėra toks, kokiu dedasi, ir vėliau, kęsdamas abstinenciją, jis, garsėjęs tuo, kad mėgsta skausmą, ilgam užsitrenkė rūsyje; pasakojama, kad čia, be narkotikų poreikio, jam reikėjo kovoti ir su žiurkėmis, ne vieną jų, sklando gandai, ne tik pagavęs, bet ir sugraužęs. Po heroino laikotarpio Stepas nutarė užsiimti kuo nors prasmingiau ir ėmė platinti sektantiškas knygas apie religiją, ekstrasensoriką, bioenergetiką ir spiritizmą, be to, susirado draugų ekstrasensų, iš kurių išmoko kelių triukų. Stepas tarėsi galįs užhipnotizuoti bet ką ir bet kur, todėl kartą, pritrūkęs pinigų naujiems verslo planams įgyvendinti, pabandė apiplėšti priemiesčio autobuso kontrolierę. Ši jo įtaigai nepasidavė, ir Stepas iš autobuso buvo išmestas pakelėje. Kartu su juo išlipo ir vidutinio amžiaus vyriškis, vardu Vladas, kurį, paties šios istorijos herojaus teigimu, per klaidą buvo užhipnotizavęs. Turėdamas tarną ir palydovą, Stepas nusprendė imtis ambicingesnių projektų.
Mylintis brolis Igoriokas įvairiais būdais bandė panaikinti Vladą paveikusios hipnozės galias, tačiau visi bandymai baigėsi nesėkmingai. Neapsikentęs Igoriokas parūpino Stepui kelionę į Vokietiją ir automobilių plovėjo darbą (grąžinti pinigus Stepas turėjo grįžęs). Vokietijoje Stepas parodė, ką galįs: varė naminę skalbyklėje, vogė magnetolas iš automobilių, prisiminė hipnozės įgūdžius ir bandė atidaryti sąskaitas bankuose, prisidengęs netikrais vardais. Greitai pakliuvo į tautiečių mafijos tinklą ir pradėjo stumdyti padirbtus eurus - stambiomis kupiūromis mokėdavo už gatvėje kepamus kebabus ir pabėgdavo, jei grėsdavo muštynės. Paskui susipažino su vienu rusų kilmės žydu, kuris turėjo nugaroje išaugusią trečią ranką ir pasakojo apie Castanedą. Su juo narkotikams išleidęs ne savo pinigus, Stebas buvo priverstas imtis drastiškų veiksmų - skrandyje gabenti amfetaminą. Sėkmingai kopdamas karjeros laiptais, užsitarnavo teisę vežti kokainą. Kartą, iš storosios žarnos krapštant krovinį "McDonald's" tualete, šio gėrio pilnas prezervatyvas ėmė ir praplyšo. Pasak Stepo, užšalo visa subinė ir, kad išvengtų ankstyvos mirties, jis turėjo sukišti ranką iki paties žarnos galo. Šiaip ne taip iššliaužęs iš tualeto, susidūrė su kita problema - jo pasakojimu nepatikėję krovinio šeimininkai pareikalavo sumokėti pagal gatvės tarifą. Stepui liko tik dvi galimybės - važiuoti namo ir atvežti ritinėlį padirbtų eurų arba būti sušertam vokiečių aviganiams.
Beje, krapštinėdamasis išangėje, Stepas aptiko turįs prostatą ir šio atradimo daugiau nepamiršo - homoseksualūs santykiai tapo jo slapta naująja aistra. Blogiau buvo tai, kad visi klubuose sutikti gėjai rimtai nežiūrėjo į nekaltą trisdešimtmetį ir iš karto eidavo prie reikalo. Kartą po vieno audringo vakarėlio klube jis pabudo ne savo lovoje ir ne savo namuose. Nors neįmanomai skaudėjo galvą, Stepas pastebėjo, kad naujasis draugas vazelinu kaip tik tepa kelius jo prostatos link, ir tą pačią akimirką pajuto, kad skauda ne tik galvą. Įvyko tai, apie ką jis ilgai svajojo, tik kita bėda - apie šį polinkį sužinojo darbdaviai. Laimė, jie, iš pradžių vėl pagrąsinę atiduoti šunų ėdalui, vėliau nusprendė, kad toks žmogus irgi gali būti naudingas ir padarė jį atsakingą už narkotikų platinimą gėjų klubuose. Deja, toks žingsnis nežavėjo seniai šioje rinkoje dirbančių konkurentų - jie įsodino Stepą į taksi, išmušė dirbtinius dantis, į burną prigrūdo to paties atimto pigaus amfetamino ir, subadę naudotais švirkštais, išmetė prie Lietuvos ambasados. Tačiau konkurentų strategija nepasiteisino: kol Stepas gulėjo prie ambasados, nė vienas iš jos darbuotojų nepriėjo ir nepasidomėjo, kas jis ir kodėl. "Tikriausiai gavau ŽIV", - atsipeikėjęs pamanė Stepas ir atidarė viešnamį, kuriame dirbo ik ŽIV nešiotojos prostitutės. Jų būklė buvo vieša paslaptis, nepaisant to, klientų netrūko - juk rizika ir mirties baimė didina seksualinį potraukį! Pasakojama, kad būtent ten daug vyrų išsigydė impotenciją.
- Baisi istorija, - pertraukiau. - Argi nėra paprastų žmonių, kurie gyventų, na, tikrą, paprastą ir garbingą gyvenimą?..
- Kodėl? Yra, manau, yra. Kad ir viena mūsų miestelio atstovė, baigusi studijas grįžo namo ir pradėjo mokytojauti. Tiesa, gyvena ne itin pasiturimai, bet pinigų užtenka, nes nevartoja alkoholio. Vasaromis triūsia lysvėse už savo namo. Vyras mirė anksti. Nuo to laiko ji nebevaikšo papuošta mėlynėmis po akimis ir ją visi gerbia. Dar ji laikoma realiausia kandidate dabartiniam mokyklos direktoriui pakeisti. Arši kovotoja su vėlyvomis diskotekomis. Konservatyvi, nekenčia girtaujančių žmonių. Tiesa, slapčia rūko. Ir, spėju, spanuoja košmarus.