silentium mortale

ir pamatėm žodį - liesą, persikreipusį, šleivą - jis klibinkščiavo atbulom, vilkdamas tarp kojų ilgą ir storą kengūros uodegą. šioji buvo apkandžiota ir apgraužta, kas žino - gal hieninių sakinių, gal pačių hienų, - tačiau išpliurusios, pabrinkusios jos žaizdos kraujavo, ant jų ropinėjo skruzdėlės ir musės.

ir pamatėm tylą - švytinčią, raumeningą, su išvirtusiom pieno liaukom ir išsišovusiom subinės pagalvėm. ji buvo dramblota, bet beuodegė ir gana judri. ji kartais kosėjo, bet darė tai iš malonumo - tik tam, kad paerzintų žodį, nors giliai širdyje niršo, kad tasai nukeipėlis tegalvoja apie save ir net nebando išgirsti švelnaus jos plakimosi.

bet žodis negirdėjo nei švelnaus plakimosi, nei kosulio, nes šis jam buvo pernelyg tylus. jis tejuto skausmą uodegoj ir baimę, kad už jos užkliuvęs parvirs ir nebeturės jėgų atsikelti.

o tyla, plačiai besišypsodama, savo plačia pėda jau mynė jam ant uodegos. žodis gi, stipriai suspaudęs lūpas, bejėgiškai siaurutėm pėdom slidinėjo ant smėlio.

tyla stipriai kostelėjo ir jis parkrito. negirdėjo kikenančios tylos, ji buvo jam per tyli, tik matė, kaip jos šiltai alsuojanti burna artėja prie jo karštai alsuojančios burnos, juto, kaip jos lūpos prisiglaudžia prie jo lūpų, kaip jos, siaurėdamos ir nuslysdamos į jo lūpų vidų, tarsi metalinis skėstuvas beširdiškai jas pratempia vertikalės kryptimis, pražiodina burną, į ją įsigauna, ir į darbą paleidusios savo dantenas, kurios lyg grobuoniškas stalčius išsišauna į priekį, išplėšia šiltą, spurdantį liežuvį.

žodžio burna ima plūsti kraujais, akys blėsta ir apsitraukia tamsos plėvele, ir jis kuo puikiausiai, netgi pernelyg gerai, išgirsta duslų, visą kūną nupurtantį kvatojimą. tyla savo plačia krūtine lyg mylimąjį apglėbė žodžio kapą ir nusišypsojo dideliu sunkiu antkapiu su niekam neįskaitomais rašmenimis.

D.G.