Copenhagen to Aalborg

Prologas iš Pilnaties Linksmybės by Herkus Kunčius, lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999 m.
---

Kulinarinė neapykanta

Beribės yra išniekinimo formos, jos atsiveria vis naujais siluetais. Aš nieko nenoriu pasakyti apie tuos, kurie sukviečia minias ir jų akivaizdoje geria kraują ir mėgaujasi kūnu, - taip neva apvaloma siela ir sunaikinamos nuodėmės. Tiek to. Nekalbėsiu apie šias kanibalistines atgyvenas, pakylėtas ligi teologijos lygmens. Jos perdaug kasdieniškos.

Aš regiu besisvečiuojančią Europoje nėščią azijietę, atvykusią čia iššvaistyti sutaupytų pinigų ir atsigauti kitoje klimato juostoje. Aš regiu šią azijietę ir stebiuosi - toks skanus jai žvakės vaškas, toks subtilus jai jos skonis. Ji naudojasi reta proga, nes Azijoje tokių skanėstų nėra, todėl ryja žvakės vašką, vos spėdama įterpti taiklius žodžius apie paskutines šiuolaikinės muzikos Amerikoje tendencijas. Ji pasakoja apie konceptualizmą, tą dvidešimtojo amžiaus antros pusės meno marą, ir užsikanda vaško trupiniais, kuriuos sukramčiusi nuryja lyg norėdama paslėpti juos savajame organizme. Ji minta vašku ir juo šeria joje užsimezgusią gyvybę, kuri, išvydusi šį pasaulį, manau, bus taip pat neabejinga tokiam patiekalui. Jai skanus vaškas. Jai patinka šiuolaikinė, ypač pastarojo dešimtmečio muzika, apie kurią ji skaito siaubingai įdomias paskaitas universitete, nesiskųsdama studentų lankomumu. Jai patinka vaškas...

Aš nenoriu galvoti apie šeimą, papuošusią kalėdinę eglutę higieniniais paketais ir apstulbinusią svečius tokiu naivumu ir nenusakomomis estetinėmis orientacijomis. Aš nenoriu galvoti apie šią šeimą - naivią, paprastą, apdovanota neordinarine vaizduote. Aš palieku ją, kaip anksčiau palikau milijoninę Kristaus kūno valgytojų ordą. Aš galvoju apie senelę, dovanų gavusią iš užjūrio urną su brolio pelenais. Aš galvoju apie šį besparnį angelą, kuris įtikėjo, kad urnoje yra ne kas kita, o tirpstanti kava, kuria taip miela svaigintis rytais pusryčiaujant. Aš galvoju apie šią žmogystą, išgėrusią brolio pelenų kavą, ištirpdytą desperatiškai verdančiame vandenyje. Ji suvartojo brolį, o kai buvo atskleista urnos paslaptis, sako, kažkas susimaišė jos smegenyse, ir dabar ji nekenčia kavos, nors taip mylėjo brolį, kurį vaikystėje nuo jos atskyrė likimas. Ką padarysi...

Aš mąstau apie patiekalus, gamintus šuns taukuose, mat visai netoli buvo šunynas, o žmonai atrodė, kad jos vyras vis per plonas. Jam nežinant, ji kiekvieną rytą eidavo į šunyną, grįždavo nešina šuns taukais, ant kurių taip gerai čirškia kiaušinienė, jautienos gabaliukai, grybai. Jis, vargšas, nieko neįtarė, tačiau po poros metų virto neatpažystamu gigantu, nuo kurio sviro riebalų maišai. Tai buvo jos kerštas jam, nes ji nemylėjo jo. Nemylėjo niekad. Nemylėjo net pirmąją vestuvių naktį. O ir per plonas jis jai buvo - nemylimas ir per plonas. Jis nutuko nuo šuns taukų, tačiau meilė taip ir neaplankė šių namų, kuriuose iki šiol maistas ruošiamas taukuose, o vyriškos lyties partneris vis dar tunka ir tunka. Galima tik spėlioti: daugiau šuns ar žmogaus dabar yra jame? Aš galėčiau visa tai pavadinti "gyvačių kamuoliu", kaip sakytų Herve Bazinas, ilgametis akademijos prezidentas, šimtmečio viduryje pripažintas geriausiu dešimtmečio romanistu. Tačiau nieko nesakysiu, nes Gunteris Grassas viską papasakojo Oskaro lūpomis. Jis mielai atskleidė Oskarėlio mamos mirties aplinkybes ir priežastis, su pasimėgavimu spėjęs aprašyti, kaip ponia Macerat pakepė keptuvėje sušvinkusios žuvies taukus, kuriuos vėliau išgerusi mirė, taip atkeršijusi šeimai. Mano draugas, sutikęs rašytoją Leipcige, drįso užsiminti apie šį įvykį. Jis paklausė neūžaugos rašytojo, ar tai ne jo biografijos faktas. Pasak bičiulio, Grassas tik mąsliai nusišypsojo ir demonstratyviai pakeitė pašnekesio temą. Tad taip ir liko neaišku: tiesa tai ar vien literatūrinė išmonė. Aš linkęs manyti, jog tai tiesa, nes Grassas toks mažas, negražus... Iš jo ir jo šeimos visko galima buvo laukti, juolab kad senelis Kajalčykas buvo padegėjas, nors ir nuskendo vandenyne.

Aš norėčiau prisiminti draugą budistą, įtikėjusį magiška ir gydomąja šlapimo galia. Jis geria savo šlapimą tris kartus per parą: pries pusryčius, prieš pietus ir po vakarienės. Jam vieni niekai paaiškinti, kad niekas taip neatgaivina ir nestiprina, kaip šie jo syvai. Jis mėgsta juos, nes jau seniai nugalėjo šleikštulį. Nugalėjo dar tais laikais, kai mama jam paaiškino, kad pasaulį valdo nuolat pasikartojantys ciklai, kurie, žinoma, yra uždari. Tad jis dabar yra vienas iš daugybės ciklų centrų. Jis laimingas, ir pasaulis jam geras, juolab kad iš jo daug jis ir nereikalauja.

Kai neapykanta, pyktis pagieža aptemdo protą, nenauja pianistui atidengti fortepijono dangtį, užsilipti ant instrumento, defekuoti ir šitaip atsiskaityti už beprasmiškai praleistus metus. Taip atsiteisiama už visą klasikinę ir šiuolaikinę muziką, pratimus, gamas, sonatas, sonatinas bei dideles formas, kurias pasmerktiesiems tenka interpretuoti. Instrumentas gauna tai, ko nusipelnė.
Atsiskaitoma ne tik su instrumentais, bet ir su gyvenimu, kuris taip dažnai būna nemielas, bjaurus, slegiantis. Susikaupęs pyktis verčia ieškoti neordinarinių išeičių, kurios užgniaužia kvapą likusiems gyventi. Kai į išeinamąją angą įstatoma kiauraskylė tūta, o į ją įleidžiama pelytė, ji greitai suranda saugų urvą, kuriame taip jauku būti. Ir tuomet negelbsti nei chirurgo skalpelis, nei įkyrūs įkalbinėjimai. Pelytė apsigyvena viduriuose, kur ir dvesia drauge su eksperimentatoriumi zoofilu.

Beribės yra išsiniekinimo formos...
---

Čia buvo prologas, vėliau bus ir epilogas, tačiau už jo dar seka Galas (ir Užrašams). Galui skirtas visas tuščias puslapis, belieka tik apvedžioti.