aš labai...
Mielas dienorašti,
šiandien beeinant...
Mielas dienorašti,
osciloskopai osciloskopai osciloskopai... avyžius anyžiai kupra sendaikčių turgus
Mielas dienorašti,
Štai - lietuvių kalbos mokytojų darbo įprasminimo momentai...
Žemaitė su baudžiauninkų vaikais santykiaudavo per tvorą
Čia viskas gerai! Ar ne? Vaikučiai juk nekalti, jiems taip tiesiog gavosi naiviai besidžiaugiant jaunystės chemija, mokytojos sijonas nebuvo vertas užvertimo, na, tai padegė, kas čia tokio? Jie tik žaidė, gražūs, guvūs vaikučiai, protingi, skanūs.
Mielas dienorašti,
ar žinojai: vampyrai išties egzistuoja, jie tikri, tik evoliucionavo, visi iki vieno tapo vegetarais, ir maitinasi hematogenu.
Mielas dienorašti,
šiandien, bevažiuojant troleibusu... mano smegenys mano pilve ir vilnonis siūlas, tas gyvatė! sustabdė mane - be kelnaičių važiuojate, jaunuoli, teks mokėti baudą. O KAS MAN TA BAUDA! KAS MAN TA BAUDA!
Mielas dienorašti,
prie mano kairės rankos guli servetėlė, o ant servetėlės - puodukas, puoduke - arbata. noriu būti nindze-samurajum. išgerčiau visą karštą vienu mauku ir nė kiek nepraliečiau.
Mielas dienorašti,
šiandien dūriau, labai skaudėjo, neatsimenu, ką, bet ne sielą, labiau subinę, prisipirkau, nuėjau į turgaus inkarnaciją, super, prisipirkau, guminukų, pasigėriau, jie dvokia, man buvo neskanu, mano plombom buvo bjauru, jos rėkė, galvojau - galvoje rėkia, galvojau - išprotėjau, ne, pasigėriau, štai, kame reikalas, aš neblaivus, guminukai man įkando, o jie tokie: drambliukas, drugelis, drugelis dydžio sulig drambliuku, iš dinozaurų eros, mašinytė, sraigė, uogelė, tabletė, piliulė, bananas, braškė, vyšnių kekė, taburetė, alkoholis, trys litrai balandžių, aš - gulbė, man nesiseka, bet aš vis dar čia, šiuo metu tobulėju, plonėju, nevalgau, prisimenu aslaftą ir kaip jį kloja, plentvolės, nulaužytos vyšnių šakos, deguonies trūkumas, dūmų kamuoliai, kai deguonies trūksta liepsnai, diklofosai ugnyje ir karbidas stiklo buteliuose, beprasmių žodžių junginių vardinimas, juoda duona iš šiūkšlyno, labai skani, niekados neragavau, man dabar šešiolika metų, man jau laikas vesti, nėra ko laukti, jau išsirinkau vestuvių žiedą: volframo karbido, už penkiasdešimt baksų, niekados nesusibraižo, nerūdija, amžinas, man reikia žmonos, nebegaliu daugiau taip gyventi, man jau trisdešimt metų, kiek galima švaistyti laiką niekams, reikia jos paramos, moralinės, ne, egzistencinės-filosofinės-alkoholinės ir dar vaikų, trijų, pradžiai, ketvirtą pavadinsiu Veidrodžiu, arba Nagasake, jei kuris iš sūnų pasirodys besąs pidarastas, atiduosių tokį Tamilų tigrų išsivadavimo fronto judėjimui, tegu sau turisi, man nereikia, aš tyras, kiaunės laksto per kelią ir nestaugia, jos jautrios, labai jautrios, tikrai staugtų, ar bent įkastų, pasakytų kaip nors man, kad negerai, negerai, guminukai ištirpo, žodžiu, žodžių generatorius, dėmesio: heksogenas - viena stipriausių sprogstamųjų nebranduolinių medžiagų, n.s. detonacijos greitis - 8750 metrų per sekundę, galima juo būtų keliauti į mėnulį, jei taip neskaudėtų, o astrolitą galima gerti ir gerti (ir aš geriu) ir nepasigerti, būtų, jei neskaudėtų, nu blet nachui, senei, kaip seniai nesikeikiau, reikia pradėti, pradėsiu rašyti žodžių generatorių!
Mielas dienorašti,
mielas < keli nepadorūs įvardžiai >, šiandien norėčiau Tau papasakoti: parsisiunčiau visus PowerPuff Girls multikus (12GB - 6 sezonai, pirmi trys įrašyti į DVD, likę trys - harde). Peržiūrėjau, geriausi tai su velniu, jo labai šaunus polifoninis balsas ir jis labai labai bliogas. Pirma serija pristato tris smarkias mergaites ir jų charakterio ypatybes, bet apie tai vėliau, dabar apie tai, kaip jos buvo padarytos iš sugar, spice and everything nice ir chemikalo X. O gi diedas baltu chalatu užmaišė puode tuos tris ir netyčiom (uoj) įliejo gan keisto skysčio taip ir gavosi panelės be pirštų! (aš puikiai suprantu, puikiai, net tapatinuosi su situacija, linksiu galva, veriu lūpas kažką sakyt ir sustingstu paskutinę akimirką, nebyloju: o taip, taip!... aš ir nevalingai, netyčiom išsilieju...(ups))
Istorija prasideda taip: negeras tarakonas bėga siena, nuo jo sprunka Bubbles (Burbulė, mėlyna, geltoni plaukai, visada šypsosi, turi daug žaislų ir juos labai myli) ir spiegia (eeeek) dailiai parietusi kojytes ir rankytes skrenda. Negerą tarakoną vejasi Buttercup (Sviestainė (joks viedrynas!), žalia, juodi plaukai, dažnai rūsti ir smarki ir žiauriai pliekia negerovės apraiškas drakonų pavidalais, aš ją myliu) ir iš akių pliekia žaibais. Kiek atsilikusi, joms iš paskos lekia Blossom (Žiedė, raudona, raudoni plaukai, labai gudri mergaitė, atsakinga ir pareiginga, gaujos vadė). Ji peikia Buttercup už jos žiaurų elgesį su gyvūnais, nesvarbu, kad šlykščiais tarakonais.
Mielas dienorašti,
ėjau taku ir man staiga nukrito nosis, labai nustebau, nedažnai taip pasitaiko, dar neteko regėti tokio nutikimo, tiesą sakant, bet bėda nevaikšto po vieną, ji gal išvis nevaikšto, per daug abstrakti, tokia lengva, kad vaiksciojimo galimybę iš jos atima vėjo galimybė, bet štai einu toliau ir man nukrito dešinė koja, labai nepatogu, net, sakyčiau, kiek gėda pasidarė taip kvailai strikčioti neįgudusiam man, tuoj ir nutiko - beveik parpuoliau, o nuo padidėjusių kūno apkrovų ir vibracijų nulėkė galva ir labai staigiai subyrėjo lyg formulė vienas, nuo jos pasipylė skeveldros: dantukai, akutės, plaukučiai, ausytės, o pati plika nudardėjo, kaip meteoras, įlėkęs į atmosferą, akimirksniu užsidegė ir ištryško raudoniu ant sustingusios iš siaubo žalumos, bet tai dar ne viskas, dešine griebiau sau už kairės ir išroviau nuo pat alkūnės, kaulas dar jaunas, aštrus - puikus peilis burnai prarėžti pilve. Nueinu ir sakau: ledų man, karamelinių ir cigarečių dar, nors aš nerūkau.
Mielas dienorašti,
kelkraštis karštligiškai karojo per linzės vandens grotuvas pertekęs beta-c beda-d karotino ampulių apvadai per pusiaują netikras urėdas volframo karbidas asimiliacija barsuko ekskavatoriaus hibridas rausia dangoraižius požeminius kastracija ar majai turėjo hieroglifus pneumatinės žirklės ir žiurkės apvalus storas stogas pilys dizaino kotedžas rankdarbių nieko nepasakęs gelmėj rožinė katamaranas prisprogęs stiklo traškučių žiaunos artojo
Mielas dienorašti,
No comments:
Post a Comment