Thursday, March 13, 2008

Pamazgos; Atbukimas; Edička

Penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais ir trečiadieniais daug geriu ir neretai vemiu, penktadienį į pavakarę dar kartais slenku į sporto salę, ten man dažniausiai raibsta ir temsta akyse ir greitai pabėgu. Taip išeina, kad mane pykina beveik ištisą savaitę, jei kokią dieną ir netyčiom praleidžiu prideramą alkoholio dozę, tai bent jau sekančios dienos pykinimą kompensuoju skaitydamas knygas autobuse: spitrijimasis į raidžių derinius besisupančiam autike bei pachmielas sukelia visai padorią jūros ligos simuliaciją. Bet šituo aš visai nenoriu madingai pasigirti esą aš - alkoholikas, visai ne taip, aš beveik išvis negeriu, na, tik tiek, kaip anksčiau aprašiau, o tai pilnai telpa i normų ribas. Normų čia neapibrėšiu, nes tai ne mokslinis darbas, kuris reikalautų tokio ypatingo nuoseklumo. Kartais masturbuojuosi, bent du kartus per dieną ir tam man visai netrukdo nuolatinis galvos ir akių viršutinių pusrutulių skausmas, nevalia drausti sau smagiai praleisti laiką dėl tokių niekų. Kartą netgi man vienu metu sinchroniškai, lyg olimpinio pasirodymo baseine metu, ėmė gelti dešinę akytę ir ausytę ir visus dešinius dantukus, bet ir tada aš įveikiau savo bjauraus organizmo kaprizus, nuvijau silpnavališką potraukį nerti ir bejėgiškai slėptis tamsoje po antklode, kol visa tai praeis. Ne, aš taip nepadariau! Drąsiai žengiau į tuliką, nusimoviau kelnes, atlikau tam tikrus veiksmus ir nuleidau, po to dar kartą, vandenį.

Nemėgstu aš nieko, ir atvirkščiai - daug ko nekenčiu. Ypač žmonių, daug labiau, nei, tarkim, gyvūnų, iš tiesų mano požiūris toks: kokį nors eilinį, niekuo ypatingai nenusipelniusį, ir taip pagarbos neužsitarnavusį tipą, pavadinti gyvuliu yra komplimentas jam ir kartu gyvulių vardo išniekinimas. Esu įsitikinęs - skersti vedamos kiaulės žviegia būtent dėl šios priežasties, jos beviltiškai klykia žinodamos, kad jau nebeturės laiko atstatyti savo nuolat teršiamo vardo garbės ir tik dėl to joms taip siaubingai atrodo ta kieta peilio geležtė ar šiuolaikiškesnis jos atitikmuo. Kaip jau sakiau, bet dar kartą pasikartosiu - nekenčiu beveik visų žmonių, kam jūs reikalingi sakykite? Ryti, tuštintis - uždaras ratas, kruštis - gimdo naujus uždarus ratus. Žiurkėnai jūs narveliuose. Niekaip negaliu apsispręsti, kas yra šlykščiau - mano amžiaus žmonės, ar tie, kuriem (ne)nuskilo ištverti iki penkiasdešimties. Jauni žmonės, jaunuomenė, tautos ateitis. Aš tada nesu tos tautos dalis, kurios ateitis čia demonstruoja savo subinę, papus arba krūtinės raumenis ir mato tą kaip konkurencinę išliekamąją kovą. Kiaulės ir čia nuoširdesnės - jos iš karto po peilio demonstruoja savo tyrą raudoną sielą, ant prekystalio, ar po rausvu šaldytuvo-vitrinos stiklu, bet ar ne vis vien? Tai jų rojus. Ir mūsų. O taip taip taip taip taip taip taip... kokie gražūs p... kokia graži p...! Noras įkišti... noro įkišti nelabai turiu, tik, galbūt, iškišti (ir vizginti). Bet gana apie tai, tautos ateitis aiški - ji labai raumeninga ir su papais ir nori būti graži ir geidžiama. Geriau apie tautos tėvus ir motinas - pasižiūrėkit jūs į save! Supuvę griuvenos, sodo namelių ir kitų vertingų daiktų turėtojai be dantų ar išpuvusiais dantimis, užmaskuotais keramika. Jūs čia irgi dėl tos pačios priežasties, ar ne? O ne, o gal aš klystu - gal jūs pilni taurių ketinimų ir gilesnių įžvalgų pagal savo brandesnį amžių? O taip, taip ir bus! Kaip Livingstonas Žuvėdra riečia sparnus, pamažu tobulėdamas, taip ir jūs riečiat savo sukalkėjusius kūnus į tą senei išmoktą, bet jau sunkiai bepakartojamą šuniuko pozą, o kur dar tauriųjų kūno gebėjimų puoselėjimas: imti, duoti, kišti, čiulpti.
Nekenčiu žmonių, bet dievinu Kiaulieną.

No comments: