o taip! šitaip man nuolat vis kartojo, ne tik bažnyčioje nuo sakyklos, bet ir šiaip prie progos - nebliauk, ateis laikas, nepastebėsi net, kai mažiausiai lauksi ims ir pati ateis ta pati geriausioji tinkamiausioji. o aš verkiau ir netikejau, o vis dėlto! Vis dėlto atėjo! O buvo taip: grįžtu namo, žiūriu - guli ji ant stalo, visa juoda, pamuštu kampu, bet nuostabi. John Cage - Empty Words, poezija, kurios visą laiką ieškojau.

No comments:
Post a Comment