poravimosi ritualai

Štai ir vėl atėjo pavasaris, hmmm, ką čia tokio nuveikus šviežiai šiltam tyram ore? Gal pasiporuokime, išties - kodel gi ne! Deja, ne visada tai yra taip paprasta, nužiūrai kokią meginą, krenta ana akysna, o kaip prieiti prie jos ir nesugalvoji, nors tu ką, susijaudini, pasimeti, pradedi lementi nesamones kaip suvis kvailas, galiausiai nebežinai, kur rankas laikyti ir iš to negrabumo netyčia pakiši jas po plentvole, pavyzdžiui. Taigi, meilė gali būti žiauroka visose jos stadijose, net nekalčiausiose naiviausiose.

Išties verta apsisaugoti nuo tokių negandų, juk galima apsidrausti nuo bent dalies pavojų, iš anksto juos žinant ir imantis atitinkamų priemonių. Tad pamėginkime įsivaizduoti, sukurti kokį nors alternatyvų merginų apžavėjimo būdą, kuris savo naujumu ir netikėtais vingiais paspruktų nuo senų pavojų, kaip kad kiškis yra įgudęs pasprukti nuo savo persekiotojų.

Štai sekmadienio popietė miesto parkelyje, ramu, tylu, gražiai želia žolytė, silpnam vėjy ošia medžiai, saulutė maloniai šildo, bet neperkaitina. Dvi gražios mergaitės sėdi ant suoliuko be pažiūrėti akivaizdaus tikslo, šiaip sau, kaip jos moka tęsti gyvenimą be ypatingos prasmės poreikio. Dviese, o viena iš jų yra ta mūsų nužiūrėtoji, kuriai tuoj pasiseks patirti išrandingą alternatyvą. Jos draugė tik palaikymui, kad ana nepabėgtų išsigandus. Juk tai labai dažnas dalykas - dvi draugės išėjusios į miestą kartu, taip ir linksmiau ir lengviau atlaikyti jų grožio paskatintas atakas, o gal kitą kartą tiesiog sunku po vieną tapnoti, jei kojytės kiek paklišę.

Tačiau šie samprotavimai mums dabar nėra aktualūs, geriau apsidairykime aplinkui - o gi žiū auga ištisos lysvės nuostabiausių gėlyčių ir bitutės po jas lakioja (o medžiuose spurda paukštukai, bet jie aukštai ir sunkiai pasiekiami, tad mūsų tikslams nenaudingi..), o gelytės ir bitutės labai naudingos. Toji alternatyva, kuriai dabar pilnai pasiruošta, šitkaip atrodo: nuskini pačią gražiausią gėlytę, ant kurios įsijautusi į savo darbą tupi užsimiršusi bitutė, ir įteiki mergaitei, ana nurausta, gal pasako kokią suvis nesamonę ir pauosto gėlytę. Štai tik to ir tereikėjo, spastai užsitrenkia, kelio atgal nebėra ir sėkmė garantuota!

Paklausit, kodel? Ar tai nuostabus gėlytės aromatas sumišęs su mano šypsenos grožiu, jaunyste ir pavasario dvelksmu? Nieko panašaus! Nebūkit tokie naivūs. Visa paslaptis slypi bitutės įniršyje.

Ana, ramiai ropinėjus po žiedą, staiga apsidairo esanti itraukta mergaitės vidun, tarp kažkokių šleikščių gleivių, labai supyksta, susinervina ir beda savo geluonį giliai į ją, taip ir pridera, kitaip tiesiog negali nutikti. Tokia jautri vietelė, kaip nosytė labai greitai sureaguoja į bitutės įniršį ir persigandus išbrinksta tiek, kad mergaitė nebegali ja pasinaudoti orui iš aplinkos išgauti. Bando gelbėtis švokšdama per burnytę, bet jos organizmas, visiškai nepasiruošęs ir šokiruotas atakos tokioje netikėtoje ertmėje, streikuoja toliau ir akimirkų bėgyje visi kvėpavimo takai tiek ištinsta, kad plaučių nepasiekia jos gaivaus oro gurkšnis.

Mergaitė netenka samonės, krenta veidu ant žolytės ir visa susigarankščiuoja paskutinių konvulsijų tąsoma. Štai tada galima su ja atlikti daug linksmų ir įdomių meilės žaidimų.

O dabar visai rimtai - man vaikystėje į liežuvį įgėlė girta širšė...
O dabar visai rimtai - ji buvo iškart sutraiškyta, o aš nuėjau pagulėti ant lovos, kol šalia manes valgė ir gėrė.
O dabar visai rimtai - kartą nukritau nuo tvoros ant nugaros ir vos begalėjau kvėpuoti, tuo labiau paeiti.
O dabar visai rimtai - kitą kartą radau seną tanko sviedinį ir jį iškepiau lauže kaip bulvę.