Kai bandai apgauti pasaulį

henry miller

vėžio atogrąža

Niekur nemačiau tokios įvairiapusės seksualinių paslaugų pasiūlos kaip Paryžiuje. Jeigu tik moteris netenka priekinio danties, akies ar kojos, ji tuoj pat išeina į gatvę. Amerikoje, jeigu turėtų pasiūlyti tik savo luošumą, ji numirtų iš bado. O čia kitaip. Trūkstamas dantis, pūvanti nosis ar pasmukusi gimda - bet koks trūkumas, pabrėžiantis moters ydingumą, laikomas pikantišku jauku, galinčiu sužadinti persisotinisio vyro apetitą.
Savaime suprantama, aš kalbu apie pasaulį, kuris būdingas didmiesčiams, apie vyrus ir moteris, iš kurių civilizacijos mašina išspaudė visus syvus iki paskutinio lašo - modernaus progreso kankinius. Apie tą kaulų ir apykaklės segučių kruvą, kurią dailininkui taip sunku aplipdyti mėsa.
Ir tik vėliau, dieną, Sez gatvės galerijoje atsiduręs tarp Matiso vyrų ir moterų, aš vėl grįžtu į tikrųjų žmogaus vertybių zoną. Įžengęs į didžiulę salę, kurios sienos liepsnoja ir dega, aš stabteliu tarpduryje noredamas atsipeikėti nuo sukrėtimo, patiriamo, kai gyva spalva perplėšia įprastinę tikrovės pilkumą ir ištrykšta giesmėmis bei poezija. Atsidūręs tokiame tikrame, tokiame tobulame pasaulyje, aš net sutrinku. Jaučiuosi paniręs į patį gyvenimo saulės rezginį - jis yra centre, nesvarbu, iš kurios vietos, taško, ar padėties žvelgčiau. Sutrinku, kaip kadaise, kai žydinčių merginų šešėlyje atsisėdau prie stalo tame milžinikame Balbeko pasaulyje ir pirmą kartą pagavau tikrąją prasmę tų dvasios natiurmortų, kurie atgyja per magišką regėjimo ir prisilietimų ritualą. Stovėdamas ant Matiso sukurto pasaulio slenkčio, aš vėl išgyvenu tą apreiškimą, kuris leido Prustui taip iškreipti gyvenimo paveikslą, kad tik tie, kurie, kaip ir jis, yra jautrūs garsų bei jausmų alchemijai, pajėgia perdirbti negatyvią tikrovę ir suteikti jai ryškų, prasmingą meninį pavidalą. Tik tie, kurie leidžia patekti šviesai į skilvį, gali suprasti, kas yra širdyje. Dabar aiškiai prisimenu, kaip žėrintys šviesos spinduliai lūžo, atsimušdami į masyvius sietynus, ir kraujo raudonumo purslais tiško ant putojančių bangų, be atvangos riedančių ant dulsvo pakrantės aukso už lango. O krantinėje, kur kaminai persipynę su laivų stiebais, tarsi koks juodas kaip suodžiai šešėlis per bangas slydo Albertinos figūra, ji tirpo paslaptingoje protoplazminės gyvasties prizmėje ir susiliejo su sapnu bei artėjančios mirties nuojauta. Dienai baigiantis skausmas kilo nuo žemės kaip rūkas, viską apgaubė liūdesys, uždarydamas begalinę jūros ir dangaus perspektyvą. Dvi vaškinės rankos be žado gulėjo ant lovatiesės, o palei išblyškusias venas melodingai murmėdama kriauklė pasakojo savo gimimo legendą.
Kiekviena Matiso poema - pasakojimas apie žmogaus kūno dalelę, atsisakiusią paklusti mirčiai. Daugybė kūnų, nuo plaukų iki nagų, byloja gyvybės stebuklą, tarsi kažkokia vidinė akis, ištroškusi aukštesnės realybės, kūno poras būtų pavertusi alkanomis reginčiomis burnomis. Ir visur, iš kurio kampo pažiūrėtum - kelionės kvapai bei garsai. Pažvelgęs kad ir į menkiausią jo svajonės kamputį, pajunti kylančią bangą ir vėsius vandens purslus ant veido. Jis stovi prie šturvalo, mėlynomis skvarbiomis akimis stebeilydamas į laiko panoramą. Į kokius tik toliausius užkampius jis nebuvo įsmeigęs svo migdolinių akių? Žiūrėdamas ilgo savo nosies iškyšulio tiesumu, jis bus pastebėjęs viską - Kordiljerus, besileidžiančius į Ramųjį vandenyną, diasporos istoriją, parašytą ant pergamento, langines, klebenančias savo melodijas pajūryje, lenktą kaip ausies kriauklė rojalį, gėlių vainikėlius, skleidžiančius šviesos muziką, chameleonus, besirangančius po prespapjė, sultonų rūmus, merdinčius dulkių jūrose, muziką, šokančią kaip ugnis i slaptos skausmo chromosferos, sporas ir koralus, apvaisinančius žemę, bambas, išmetančias skaisčius kančios ikrus... Jis linksmas išminčius, šokantis pranašas, vienu teptuko brūkštelėjimu sugriauna niekingą laužo stulpą, prie kurio žmogaus kūnas prirakintas nepaneigiamų gyvenimo faktų. Matisas moka - jeigu apskritai kas nors dar turi tokią dovaną - suskaidyti žmogaus figūrą, nebijo paaukoti linijų harmonijos, kad išgirstų pulso ir kraujo tėkmės ritmą, sugeba išlaisvinti viduje užlūžusią šviesą ir užtvindyti ja spalvų klaviatūrą. Už smulkmenų, už chaoso, už gyvenimo beprasmybės jis aptinka nematomą raštą ir paskelbia savo atradimus metafiziniais erdvės pigmentais. Jis neieško jokių formulių, nekryžiuoja idėjų, nepasiduoda jokiai traukai, išskyrus trauką kurti. Net jeigu pasaulis dabar subyrėtų, vienas žmogus pasiliks prie jo šerdies, ir kuo smarkiau suksis irimo verpetas, tuo tvirčiau išcentrinė jėga jį laikys prikausčiusi.
Pasaulis visa labiau primena entomologo sapną. Žemė išsimuša iš orbitos, jos ašis pasislinko, iš šiaurės virsta sniegynai milžiškomis melsvomis pusnimis. Artinasi naujas ledynmetis, skersinės kaukolės siūlės suauga ir išilgai visos centrinės juodžemio juostos miršta gyvybės embrionas, virsdamas kauline atauga. Colis po colio upių žiotys senka ir vagos guli lygios kaip stiklas. Aušta naujas, metalurginis amžius, kai žemė žvangės nuo skaisčiai geltonos geležies rūdos liūties. Temperatūrai nukritus pasaulį apgaubs migla. Suvokimas dar išlieka ir lieka tam tikra minčių raiška, bet pakraščiuose visos venos jau varikozinės, pakraščiuose šviesos bangos išsikreipia ir saulė kraujuoja kaip išdraskyti pasturgalio raukai.
Pačiame kežančio rato viduryje - Matisas. Jis suksis po to, kai viskas, iš ko tas ratas buvo sudarytas, pavirs į dulkes. Jis ir taip jau apsuko nemažą žemės rutulio dalį, virš Persijos, Indijos, Kinijos, ir kaip magnetas pritraukė mikroskopines dalelytes iš Kurdistano, Beludžistano, Timbuku, Somalio, Ankoros, Ugnies Žemės. Nusagstė savo odaliskas malachitais bei jaspiais ir pridengė jų kūną tūkstančiais akių, kvepiančių akių, pamirkytų banginių sėkloje. Kur tik papučia vėjelis, ten vėsios kaip drebučiai krūtys, ten balti balandžiai išplasnoja poruotis ledo melsvumo Himalajų venose.
Iš sienų apmušalų, kuriais mokslo vyrai apklijavo tikrovės pasaulį, likę tik skivytai. Milžiniškam viešnamiui, kuriuo jie pavertė gyvenimą, papuošimų nereikia, svarbu, kad gerai veiktų kanalizacija. Grožiui, tam katiniškam grožiui, kuris Amerikoje laikė mus sučiupęs už pautų, atėjo galas. Tam, kad suprastume naują realybę, pirmiausia reikia išmontuoti kanalizacijos vamzdyną, prapjauti gangrenuojančius urinogenitalinės sistemos kanalus, kuriais teka meno išskyros. Šios dienos aromatai - permanganato ir formaldehido. Vamzdžiai užsikimšę nuo pasmaugtų embrionų.
Matiso pasaulis vis dar gražus kaip senovinis miegamasis. Čia nėra nei guolio, nei poveržlės, nei stūmoklio, nei veržlėrakčio. Tai vis dar tas pats senasis pasaulis, kuris linksmai žygiuodavo pasivaikščioti į Bulonės mišką pastoraliniais vyno ir meilės laikais. Vaikščiodamas tarp šių būtybių gyvomis kvėpuojančiomis poromis, gyvenančių tokioje pat pastovioje ir patikimoje aplinkoje kaip pati šviesa, jaučiuosi aprimęs ir pažvalėjęs. Išėjęs į Madlen bulvarą pajuntu tai visu aštrumu, nes vien pažvelgęs į prostitutes šiugždančiais sijonais imu virpėti. Ar dėl to, kad jos tokios egzotiškos ir puikiai atrodo? Ne, Madlen bulvare sunku rasti gražią moterį. Tačiau Matiso potepis kuria tokį spindintį pasaulio virpėjimą, kuriame vien moters buvimas kristalizuoja visus slapčiausius geismus. Susitikimas su moterimi, siūlančia savo prie gatvės išvietės, išklijuotos papirosų pakelių, romo, akrobatų pasirodymų ir žirgų lenktynių reklamomis, kur sunki medžių lapija pralaužia sunkų sienų ir stogų masyvą, tai patirtis, prasidedanti ten, kur baigiasi mums pažystamas pasaulis. Retsykiais vakarais eidamas palei kapinių sieną, matau Matiso odaliskų vėles, pririštas prie medžių, susivėlusiais karčiais, sumirkusiais nuo medžių sulos. Už kelių žingsnių, atskirta nuo manęs nesuskaičiuojamų laiko amžinybių, apvyturiuota kaip mumija guli kniūbsčia Bodlero vėlė - visas pasaulis, kuris jau niekada daugiau nieko nesiskųs. Tamsiuose kavinių kampuose sėdi vyrai ir moterys, susikabinę rankomis, geismo surakintomis strėnomis, šalia stovi garcon su pilna monetų prijuostės kišene ir kantriai laukia pertraukėlės, kada pagaliau galės užgriūti ir išdulkinti žmoną. Net ir dabar, kai pasaulis skeldėja, Matiso Paryžius krūpsi nuo akinančių, dusinančių orgazmų, jo oras pripildytas užsistovėjusios spermos, o medžių šakos susiraizgiusios kaip plaukai. Ratas ant išklibusios ašies nepermaldaujamai rieda žemyn, nėra nei stabdžių nei guolių, nei guminių padangų. Ratas gūra akyse, bet nesiliauja suktis...

--

Eilėraštis

.text:0049EDC3 mov [ebp+var_18], esp
.text:0049EDC6 mov [ebp+var_4], 0
.text:0049EDCD mov eax, [ebp+nShowCmd]
.text:0049EDD0 push eax
.text:0049EDD1 mov ecx, [ebp+lpCmdLine]
.text:0049EDD4 push ecx
.text:0049EDD5 mov edx, [ebp+hPrevInstance]
.text:0049EDD8 push edx
.text:0049EDD9 mov eax, [ebp+hInstance]
.text:0049EDDC push eax
.text:0049EDDD call sub_49E830
.text:0049EDE2 mov [ebp+var_4], 0FFFFFFFFh
.text:0049EDE9 mov ecx, [ebp+var_10]
.text:0049EDEC mov large fs:0, ecx
.text:0049EDF3 pop edi
.text:0049EDF4 pop esi
.text:0049EDF5 pop ebx
.text:0049EDF6 mov esp, ebp
.text:0049EDF8 pop ebp
.text:0049EDF9 retn 10h
.text:0049EDF9 _WinMain@16 endp
.text:0049EDFC db 68h ; h
.text:0049EDFD db 0FCh ; n
.text:0049EDFE db 97h ; ù
.text:0049EDFF db 50h ; P
.text:0049EE00 db 0
.text:0049EE01 db 8Bh ; ï
.text:0049EE02 db 4Dh ; M
.text:0049EE03 db 0ECh ; 8
.text:0049EE04 db 51h ; Q
.text:0049EE05 db 0E8h ; F
.text:0049EE06 db 0A6h ; ª
.text:0049EE07 db 0CCh ; ¦
.text:0049EE08 db 2
.text:0049EE09 db 0
.text:0049EE0A db 0C3h ; +
.text:0049EE0B db 8Bh ; ï
.text:0049EE0C db 65h ; e
.text:0049EE0D db 0E8h ; F
.text:0049EE0E db 0C7h ; ¦
.text:0049EE0F db 45h ; E
.text:0049EE10 db 0FCh ; n
.text:0049EE11 db 0FFh
.text:0049EE12 db 0FFh

IDA - The Interactive Disassembler
Version 5.0.0.879 (32 bit)
(c) Datarescue sa/nv

Registered to:
Paul Ashton - Blue Lane Technologies (1-user Advanced 03/2006)

atsiprašau
n
e
te
n
pataikiau